IEŠKOKITE KATALIKØ KNYGYNUOSE:

Popieþius PRANCIŠKUS

Enciklika
LUMEN FIDEI
apie tikëjimà 

Kaunas: Katalikø interneto tarnyba, 2013. – 72 p.

Pirmoji popieþiaus Pranciðkaus enciklika (liet. „Tikëjimo ðviesa“), skirta visada aktualiai tikëjimo temai. Tai svarbiausias Tikëjimo metø Baþnyèios Mokymo  tekstas. Šiuolaikiniø klausimø kontekste tikëjimas atskleidþiamas kaip Dievo dovanota ðviesa, kurià bûtina atrasti ið naujo – ji skirta nuðviesti visus þmogaus gyvenimo bei màstymo aspektus. Enciklikà pradëjo rengti dar Benediktas XVI. Naujasis popieþius jà paskelbë papildæs savo áþvalgomis bei akcentais.

[PRATARMË]

1. Tikëjimo ðviesa – taip Baþnyèia pavadino didþià dovanà, atneðtà Jëzaus, Jono evangelijoje save apibûdinusio ðiais þodþiais: „Að atëjau á pasaulá kaip ðviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktø patamsyje“ (Jn 12, 46). Panaðiai kalba ir ðventasis Paulius: „Pats Dievas, kuris yra taræs: Ið tamsos tenuðvinta ðviesa!, suðvito mûsø ðirdyse“ (2 Kor 4, 6). Pagoniðkame, ðviesos iðalkusiame pasaulyje iðsirutuliojo Saulës dievo, Sol invictus, kurio ðauktasi saulei tekant, kultas. Net kasdien saulei prisikeliant, gerai suvokta, kad ji neástengia savo ðviesa aprëpti visos þmogaus egzistencijos. Juk saulë neapðvieèia visos tikrovës, jos spindulys nepajëgia ásiskverbti á mirties ðeðëlá, ten, kur þmogaus akys uþsimerkia jos ðviesai. Šventasis kankinys Justinas teigia: „Nebuvo në vieno, kuris bûtø pasirengæs mirti dël tikëjimo saule“[1]. Suvokdami platø horizontà, jiems atvertà tikëjimo, krikðèionys vadindavo Kristø tikràja Saule, „kurios spinduliai dovanoja gyvybæ“[2]. Mortai, raudanèiai dël savo brolio Lozoriaus mirties, Jëzus taria: „Argi nesakiau: jei tikësi, pamatysi Dievo ðlovæ?!“ (Jn 11, 40). Kas tiki, tas regi; regi ðviesà, apðvieèianèià visà gyvenimo kelià, nes toji ðviesa mums sklinda ið prisikëlusio Kristaus, niekada nenusileidþianèios ryto þvaigþdës.

Apgaulinga ðviesa?

2. Ir vis dëlto, kalbëdami apie ðià tikëjimo ðviesà, girdime prieðtaraujant daugelá mûsø amþininkø. Mûsø laikais manoma, kad antikinëms visuomenëms tokios ðviesos pakako, taèiau naujiesiems laikams, suaugusiam þmogui, besididþiuojanèiam savo protu ir trokðtanèiam naujaip tirti ateitá, ji netinkama. Šia prasme tikëjimas ëmë atrodyti apgaulinga ðviesa, trukdanèia þmogui dràsiai þengti paþinimo keliu. Jaunasis Nietzsche ragino savo seserá Elisabeth iðdrásti leistis „naujais keliais“, lydimai „savarankiðko þengsmo netikrumo“. Jis dar pridûrë: „Èia þmonijos keliai persiskiria; jei trokðti sielos ramybës ir laimës – tikëk, jei trokðti bûti tiesos mokine – tirk“[3]. Tikëjimas nesuderinamas su ieðkojimu. Tuo remdamasis Nietzsche kritikavo krikðèioniø mokymà, kad tas, atimdamas ið gyvenimo naujybæ bei nuotyká, susiaurinæs þmogaus egzistencijà. Tad tikëjimas esàs tartum ðviesos iliuzija, trukdanti mums, kaip laisviems þmonëms, þengti á ateitá.

3. Šiame procese tikëjimas galop buvo susietas su tamsa. Tikëtasi, jog já bus galima iðsaugoti suradus erdvæ, leisianèià jam sugyventi su proto ðviesa. Erdvë tikëjimui atsivërë ten, kur proto ðviesa neástengia ásiskverbti, kur þmogus nepajëgia ágyti tikrumo. Tad tikëjimà imta laikyti ðuoliu á tuðtumà, kuris daromas dël ðviesos stokos ir yra skatinamas aklo jausmo, arba subjektyvia ðviesa, ji galbût suðildo ðirdá ir teikia asmeniui paguodà, bet niekada nesisiûlo kitiems kaip objektyvi ir bendra ðviesa keliui apðviesti. Taèiau pamaþu paaiðkëjo, kad savarankiðko proto ðviesa nepajëgia apðviesti ateities, ji galiausiai lieka tamsi ir neiðlaisvina þmogaus ið neþinomybës baimës. Tad þmogus atsisakë ieðkoti didþiosios tiesos, kad galëtø tenkintis nedideliais ðviesuliais, ðvieèianèiais tik akimirkà, bet negebanèiais parodyti kelio. Kai trûksta ðviesos, visa tampa painu ir nebeámanoma atskirti gërio nuo blogio, á tikslà vedanèio kelio nuo to, kuris verèia vis sukti ratais neturint krypties.

Šviesa, kurià reikia atrasti ið naujo

4. Todël neatidëliotinai bûtina atgauti tikëjimui bûdingà ðviesà, nes jo liepsnai uþgesus, pritems ir visi kiti ðviesuliai. Juk bûtent tikëjimo ðviesa iðsiskiria ypatinga prigimtimi, nes geba apðviesti visà þmogaus egzistencijà. Kad bûtø tokia stipri, ðviesa negali kilti pati ið savæs, ji turi ateiti ið pirmapradiðkesnio ðaltinio, galiausiai ið Dievo. Tikëjimas gimsta tada, kai susitinkame su gyvuoju Dievu, kvieèianèiu mus bei apreiðkianèiu mums savo pirmesnæ uþ mus meilæ, á kurià galime atsiremti trokðdami tvirtai stovëti bei statydinti gyvenimà. Perkeisti tos meilës, ágyjame naujà matymà, suvokiame, kad ji didþiulës pilnatvës paþadas bei atveria þvilgsná á ateitá. Tikëjimas, gaunamas ið Dievo kaip antgamtinë dovana, pasirodo kaip ðviesa, apðvieèianti kelià á ateitá. Viena vertus, ji ateina ið praeities, yra pamatinio atminimo, Jëzaus gyvenimo atminimo ðviesa, kuri suðvinta jo absoliuèiai patikima meile, gebëjusia áveikti mirtá. Bet kadangi Kristus prisikëlë ir traukia mus bûdamas anapus mirties, ði ðviesa sykiu sklinda ið ateities, atveria mums didingus horizontus ir mus ið mûsø izoliuotojo „að“ iðveda á bendrystës platybæ. Tada suprantame, kad tikëjimas gyvena ne tamsoje, jis yra ðviesa mûsø tamsybei. Dantë, „Dieviðkojoje komedijoje“ ðventajam Petrui iðpaþinæs savo tikëjimà, tà ðviesà nusako kaip „kibirkðtá, virstanèià gyva liepsna, kaip dangaus þvaigþdæ, blyksinèià manyje“[4]. Kaip tik apie ðià tikëjimo ðviesà norëèiau kalbëti, kad ji augtø ir apðviestø dabartá galop virsdama þvaigþde, parodanèia mûsø kelio horizontus laikais, kai þmogui ðviesos ypaè reikia.

5. Prieð savo kanèià Vieðpats patikino Petrà: „Að meldþiuosi uþ tave, kad tavasis tikëjimas nesusvyruotø“ (Lk 22, 32). Ir tada paliepë stiprinti savo broliø tikëjimà. Suvokdamas Petro ápëdiniui patikëtà uþduotá, Benediktas XVI ðiuos metus paskelbë Tikëjimo metais. Šis malonës metas padeda mums pajusti didelá tikëjimo dþiaugsmà ir vël suvokti tikëjimo atveriamà horizonto platybæ, kad, likdami iðtikimi Vieðpaties atminimui ir palaikomi jo artumo bei Šventosios Dvasios veikimo, iðpaþintume tikëjimà visà ir nepaþeistà. Tikëjimas, gyvenimà darantis didá bei pilnatviðkà ir kreipiantis á Kristø ir jo malonës galià, ákvëpdavo pirmøjø krikðèioniø misijà. Kankiniø aktuose pateikiamas ðis Romos prefekto Rustiko ir krikðèionio Hierakso dialogas: „Kas tavo tëvai?“ – paklausë teisëjas kankinio, o ðis atsakë: „Mûsø tikrasis tëvas yra Kristus, o mûsø motina – tikëjimas á já“[5]. Aniems krikðèionims tikëjimas kaip susitikimas su Kristuje apreikðtu gyvuoju Dievu buvo „motina“, nes jis leisdavo jiems iðvysti ðviesà, pagimdydavo juos dieviðkajam gyvenimui, dovanodavo naujà patyrimà, ðviesø poþiûrá á egzistencijà, kurá jie bûdavo pasirengæ vieðai liudyti iki mirties.

6. Tikëjimo metai prasidëjo per penkiasdeðimtàsias Vatikano II Susirinkimo pradþios metines. Šis sutapimas padeda mums suvokti, jog Vatikano II Susirinkimas buvo Susirinkimas apie tikëjimà[6] ta prasme, kad paragino mus savo baþnytinio ir asmeninio gyvenimo centru vël padaryti Dievo Kristuje primatà. Juk Baþnyèia niekada nelaiko tikëjimo savaime suprantamu dalyku, bet þino, jog ðià Dievo dovanà, kad ji ir toliau vestø jà keliu, bûtina maitinti bei stiprinti. Vatikano II Susirinkimas leido tikëjimui suspindëti þmogaus patirtyje, taip þengdamas ðiandieniø þmoniø keliais. Per tai iðkilo aikðtën, jog tikëjimas praturtina þmogaus gyvenimà visais matmenimis.

7. Šios mintys apie tikëjimà – toliau tolygiai pratæsiant visa, kà Baþnyèios Magisteriumas yra pareiðkæs apie ðià dieviðkàjà dorybæ[7], – tepapildo tai, kà Benediktas XVI yra paraðæs enciklikose apie meilæ ir viltá. Jis jau beveik turëjo parengæs enciklikos apie tikëjimà pirmàjà redakcijà. Uþ tai jam esu labai dëkingas ir brolystës Kristuje dvasia priimu jo vertingà darbà papildydamas tekstà keliomis savo iðtaromis. Petro ápëdinis visada – vakar, ðiandien ir rytoj – ápareigotas stiprinti broliø tikëjimà – neákainojamà lobá, kiekvienam þmogui Dievo dovanojamà kaip ðviesà keliui apðviesti.

Tikëjimas – Dievo dovana, jo álietoji antgamtinë dorybë – ágalina suvokti, jog mums pasiûlyta didelë Meilë, gerasis Þodis, kad mes, priëmæ tà Þodá, kuris yra Jëzus Kristus, þmogumi tapæs Þodis, bûtume perkeisti Šventosios Dvasios. Jis apðvieèia kelià á ateitá ir suteikia mums vilties sparnus dþiugiai tam keliui áveikti. Ástabi tikëjimo, vilties ir meilës sampyna yra krikðèioniðkosios egzistencijos dinaminë jëga, kreipianti visiðkos bendrystës su Dievu link. Koks tas tikëjimo mums atveriamas kelias? Ið kur ta jo galinga ðviesa, apðvieèianti pavykusio ir vaisingo gyvenimo kelià?

© Vertë „Baþnyèios þinios“